- klaupti
- klaũpti, -ia, -ė intr. K, J, Š; SD92, R, M, keliais remtis žemės: Kai jis mirė, nieks nei poterių kalbėt nèklaupė Skr. Dabar abu klaupkim A.Baran. Jau jame pamislijo baisų drūtumą: tuo klaupė jiedu an kelių BsPIV144. Tas žmogžudis tuojaus klaupė ir nešė vandenį su burna BsMtI39. Kad ji klaupė prie altoriaus, mano širdis alpo KlpD2. Klaupia ir puola visokias kelis DP56. Klaupęs puolė ant žemės DP148. | prk.: Aš ir klaupiau, ir ėjau darbujau per visą sa[vo] vieką Arm. | refl.: Klaũpęs[is] meldžias ans J. Aš dėl to nesijaučiu nei kiek kaltas ir ant kelių nesiklaupsiu atsiprašyti Rs. Kunigeliui klaupusys, paskiau tik šok karklių atkelti – teip buvom tėvų išmokyti Ggr. Reik klaupusys (atsiklaupus, orig. klaupuses) statyti save akysu pono Dievo P. Klaupęs[is] arba stojęs[is] pri spaviednyčios nepavynas yra kitus stumdyti arba grūsties P. Vyskupas Jūzupas Giedraitis 1813 m. norėjo, kad visi žmonės klaupusys mišių klausytum M.Valanč. Tūli jau klauptis Jėzausp nesigina Ns1832,11-12. Ir, jam išėjus ant kelio, viens [kūdikėlis] pirma bėgo, klaupėsi jam BbMr10,17. Visi klaupės danguj, žemėj ir pekloj DP226. ^ Tiek klaupęs[is], tiek ant keliais (juok.) Sd.
Dictionary of the Lithuanian Language.